Kai kalbama apie madą, žmonės dažnai pasiskirsto į kelias stovyklas. Yra tų, kurie neigia, ignoruoja ir priešinasi jai, yra besąlygiškai paklūstančių naujoms tendencijoms ir tų, kurie priima savo unikalų stilių. Net jeigu ir neigiame madą, kasmet pasaulyje nuperkama apie 80 milijardų drabužių, kurie statistiškai išmetami vos po 7 kartų dėvėjimo. Ar tai galima vadinti greita mada (angl. fast fashion)? Taip. Ar greita mada “going green”? Ne. Bet kad suprasti daugiau, ženkime kelis žingsnius per mados istoriją.

Greitos mados koncepcija, kurią žinome šiandieną, yra palyginti nauja. Dar prieš gerą šimtą metų drabužiai buvo siūnami namuose arba pas šio amato profesionalus. Reikėdavo nemažai laiko, kol surasdavai tinkamo natūralaus audinio, sukirpdavai ir pasisiūdavai išskirtinį drabužį. Pirmasis mados dizaineris ir vienas iš haute couture įkūrėjų, Charles Worth, savo fizinę drabužių parduotuvę atidarė tik 1858 metais. Haute couture (arba tiesiog couture) drabužiai siuvami tik Paryžiaus Aukštosios Mados Sąjungos patvirtintų mados namų ateljė, kur viskas atliekama rankomis ir naudojami tik aukščiausios kokybės audiniai, dekoratyvinės detalės, neretai net brangakmeniai. Dabar tai galima pavadinti atskira meno šaka, o anksčiau šis laikotarpis buvo visiškas lėtosios mados pasididžiavimas.

Pramonės revoliucija

Įvykus pramonės revoliucijai atsirado siuvimo mašinos. Drabužius imta siūti gamyklose, todėl darbo procesas žymiai palengvėjo, pagreitėjo ir atpigo. Pagrindinės greitosios mados parduotuvės Europoje atsidarė apie 1950 m. O šiek tiek vėliau, maždaug septintąjame dešimtmetyje, pradėjo vykti esminiai mados pokyčiai. Iki tol vien podiumus kopijavę smulkūs aprangos prekeiviai atsigręžė į gatvės stilių. Jaunimas tuo metu ėjo iš proto dėl pankiškų, hipiškų, emo, mod, hiphopo, gotų ir kitų stilių, todėl aukštosios mados dizaineriai įgijo varžovų – novatoriškų, specifinėms vartotojų grupėms kuriančių dizainerių. Galima sakyti, kad tuo metu kiekvienas gavo taip geidžiamą laisvę saviraiškai ir kūrybai per drabužius. Tai buvo palankus laikas atsirasti fast fashion industrijai, todėl tarp 1990 ir 2000 šios parduotuvės tapo itin populiarios. Didelę sėkmę lėmė – garsių mados namų kolekcijų kopijavimas, prekybos internetu atsiradimas, itin pigios kainos, įvairūs stiliai ir svarbiausia – GREITIS.

Mados namai vejasi

Didieji mados namai ir dizaineriai taip pat turėjo prisitaikyti prie pakitusio sezoniškumo. Jeigu vos prieš kelis dešimtmečius užteko dviejų – vasaros ir žiemos – kolekcijų, tai dabar jų pristatoma net iki 18 per metus. Jeigu anksčiau naujų kolekcijų daiktai parduotuves pasiekdavo praėjus šešiems mėnesiams nuo pristatymo, dabar jų laukiama jau po trijų savaičių. Todėl ilgai netruko, kol tekstilės pramonė tapo viena iš labiausiai neetiškų, išteklius eikvojančių ir gamtą teršiančių žemės ūkio šakų. Apie šias ir kitas problemas imta kalbėti tik po skaudžių įvykių Bangladeše.

Atsakingos mados judėjimas

2013 m. sugriuvo „Rana Plaza“ drabužių gamykla, tiekusi gaminius greitosios mados parduotuvėms. Žuvus 1138 žmonėms per pasaulį pasklido žinia apie žmonių išnaudojimą, didelius darbo valandų krūvius ir labai mažą darbo užmokestį. Šis įvykis suvienijo mados pasaulio problemoms neabejingus žmones, o gamyklos griūties diena minima kaip mados revoliucijos diena. Dabar ji tęsiasi ištisą savaitę, per kurią siekiama išjudinti ne tik mados kūrėjus, gamintojus, bet ir vartotojus, paskatinti juos atsakingiau žiūrėti į tai, ką dėvi. Lietuva yra viena iš beveik 100 šalių, įsitraukusių į šį judėjimą. Akcijos metu žmonės kviečiami nusifotografuoti su savo drabužiais, kad akivaizdžiai matytųsi etiketė, pažymėti prekių ženklą socialiniuose tinkluose ir paklausti: #whomademyclothes (kas pagamino mano drabužius). Prekių ženklo atstovai turėtų atsakyti į tai ir kuo detaliau, nupasakoti drabužio kelią nuo pluošto auginimo iki parduotuvės lentynos. Taip siekiama užmegzti asmeniškesnį ryšį tarp drabužį gaminančio ir jį dėvinčio žmogaus, išreiškiama pagarba dirbantiesiems mados ir tekstilės pramonėje, didinamas skaidrumas, siekiama sumažinti žmonių išnaudojimą. Tai suteikia galimybę pirkti ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, kas atitinka vertybes.

Kaip prisidėti?

Labai pamažu keičiant drabužių apsipirkimo įpročius. Štai keli patarimai:

1. Domėkitės drabužio istorija dar prieš jį įsigydami – „Who made my clothes?“ Apžiūrėkite etiketes, patikrinkite ar natūrali medžiaga nėra maišyta su sintetine, ar kompanija yra atsakinga prieš gamtą ir darbuotojus.

2. Pirkite ilgam. Jei esate mados tendencijų žmogus, klauskite savęs ar šį drabužį galėsite nešioti ilgiau nei šešis mėnesius? Ar jis dera su jau turimais drabužiais?

3. Atraskite naujus ekologiškus audinius. Medvilnė, linas, tencelis, kanapių ar perdirbti audiniai yra daug malonesni kūnui ir gamtai.

4. Derinkite jau turimus drabužius. Iš kelių drabužių, galima sukurti dešimtis skirtingų stilių.

5. Išmokite taisyti. Nebūtina išmokti profesionaliai siūti, bet pora dygsnių drabužį gali išsaugoti jūsų spintoje.

6. Dalinkitės, mainykitės ir įsigykite iš antrų rankų. Kas vienam netekę vertės, kitam gali būti tikras lobis.

Su mada viskas bus gerai. Įkvėpimui, vienos iš pirmųjų eco modelių, rašytojos ir lėtosios mados aktyvistės, Summer Rayne Oakes, citata:

„One day we’ll wake up and Green will not be the new black, it will be the new invisible. Meaning, no longer will sustainable be the exception or something that’s considered au courant; instead it will be a matter of course – something that all designers incorporate into their design ethos.”